Eiti prie turinio 
Lapkričio 25 d. Lietuvos žiūrovams pristatytas dokumentinis filmas „JĄ VADINA DIVA“, atveriantis naują Rositos Čivilytės kūrybos ir gyvenimo puslapį. Šis mėnuo jau tapo ypatingas dainininkės gerbėjams – lapkričio 3 d., Rositos 60-ojo jubiliejaus dieną, buvo pristatyta biografinė Elvyros Kučinskaitės knyga „Rosita. Gyvenimas kaip staigi mirtis ir lėtas prisikėlimas“, kurią jau sutiko didžiuosiuose šalies miestuose.
Knyga atskleidžia Rositos kūrybinį kelią ir jos asmeninį pasaulį – nuo pirmųjų scenos žingsnių iki dramatiškų gyvenimo etapų, kuriuos ji įveikė išlikdama ištikima muzikai ir savo vidinei šviesai. Šią emocinę liniją organiškai papildo dokumentinis filmas „JĄ VADINA DIVA“, kuriame archyviniai kadrai, artimų žmonių prisiminimai ir literatūriniai knygos intarpai susipina į daugiasluoksnį pasakojimą apie Rositos kūrybą ir gyvenimą. Filme itin jautrią atmosferą kuria specialiai nufilmuotas kamerinis koncertas Rositos sodyboje Žibėčiuose, kur po atviru dangumi skamba penkios naujos Rositos dainos, pirmą kartą pristatomos dokumentinio filmo kontekste.
Filme labai atvirai ir asmeniškai apie savo pažintį su Rosita, bendrus kūrybinius darbus ir netikėtus karjeros posūkius pasakoja jos bičiuliai, scenos partneriai, kūrybos bendraminčiai, Rositos mokiniai: Česlovas Gabalis, Žilvinas Žvagulis, Gintaras Rinkevičius, Vytenis Pauliukaitis, Donatas Montvydas, Monika Marija Paulauskaitė ir kiti.
Vienas emocionaliausių pasakojimų – Žilvino Žvagulio, kuris karjeros pradžias prisimena itin atvirame interviu: „Mums atitiko mūsų pliusas su minusu, suėjo labai gerai, vien dėl to, kad aš iš savęs iki išprotėjimo reikalaudavau, ji taip pat iš savęs reikalaudavo. Mums sutapo, kad mes to paties norime.” Ir netrukus rėš: „Aš ant tiek, blyn, jos nekenčiau ir ant tiek daug pasiėmiau!..“
Ši citata filme tampa viena ryškiausių vietų, atskleidžiančių Rositos profesionalumo kartelę, nepaprastą kūrybinį charakterį, tobulumo siekį ir stiprų emocinį ryšį su savo scenos partneriais.
Į dokumentinio filmo kūrybinę komandą susibūrė profesionalai, kurie kartu vedė Rositos istoriją ekrane – 20-metį šiemet švenčiančių kūrybos namų „Elitaz“ vyriausiasis prodiuseris Gediminas Jaunius, režisierius Rokas Jaunius, scenarijaus autorė Elvyra Kučinskaitė, kurią kūrybiniame procese lydėjo vykdančioji prodiuserė Ilmena Časnovičė ir redaktorė Greta Šivickytė. Dalis šių profesionalų dirbo ir išleidžiant Rositos Čivilytės biografiją.
„Šie jubiliejiniai Rositos metai pražydo kūrybingais projektais ir nuoširdžiais susitikimais su gerbėjais. Biografinė knyga jau apkeliavo didžiuosius šalies miestus, o šiandien pristatėme ir dokumentinį filmą „JĄ VADINA DIVA“ – premjerą, kurią pirmą kartą mato ir pati Rosita, – džiaugiasi Gediminas Jaunius. – Ypač prasminga, kad šie pasakojimai pasirodo jautriu prieškalėdiniu laikotarpiu, kai ypač branginame žmogiškumą, nuoširdžius pokalbius ir šviesias emocijas. Knyga ir filmas leidžia iš arti pajusti Rositos kelią – ne tik kūrybinį, bet ir žmogišką. Tai daugiau nei dokumentai: tai jausmų kelionė, primenanti, kad muzika ir tikras ryšys tebėra didžiausia širdies šviesa.“
Dokumentinis filmas pakvietė iš naujo įvertinti Rositos Čivilytės reikšmę Lietuvos muzikos istorijoje ir patirti, kaip skamba gyvenimas, kai jis gyvenamas drąsiai, jautriai ir tikrai.
„Man atrodo, kad pavyko. Jaučiuosi tokia išsipildžiusi, tokia graži pati sau, ir padainuojanti – tokia visai nieko. Mane užliejo didžiulis pilnatvės jausmas. Išgirdau frazių, kurių pati nė neatsimenu kada tariusi. Aš noriu šį filmą turėti savo archyve“, – jautriai dalijosi Rosita Čivilytė, pirmą kartą kartu su žiūrovais, draugais ir bendraminčiais stebėdama filmą. Jos žodžius palydėjo šilti, ilgai netylantys aplodismentai.
Po filmo, Julijai Jegorovai paklausus, ar po visų išgyvenimų – kai žiūrint filmą net ašaros kaupiasi akyse – Rosita, jei turėtų supergalių, norėtų ką nors ištrinti iš savo gyvenimo, ji susimąsčiusi atsakė:
„Viskas taip susiję, ir dabar kaip niekada tai suprantu. Kiekviena patirtis gyvenime, net ir ne pati maloniausia, labai daug ko mus išmoko. Bet prieš dvidešimt–trisdešimt metų, ko gero, būčiau kai ką ištrynusi.“
Premjeros vakaras baigėsi gausiais aplodismentais ir begale padėkų visiems, kūrusiems filmą, visiems jame dalyvavusiems, ir visiems, einantiems gyvenimo kelia drauge ar šalia Rositos.
